Šventė aplankė šitą blogą - šitas įrašas yra jubiliejinis - 99`as. Ir tik poros savaičių betrūksta iki gimtadienio - gruodžio 22 d. blogui bus metai laiko.

Ta proga nusprendžiau pagaliau viešai paskelbti apie jo sustabdymą. Nebeturiu nei laiko jam, o kai to laiko kažkiek atsiranda - nebebūna jėgų kokiai minčiai suregzt. Todėl nutraukiu savo rašinėjimus. Dar nežinau, ar tik kuriam laikui, ar jau suvisam. Visai gali būt, kad po kelių mėnesių grįšiu vėl su savo burbesiais. O gal ir ne…

Didelis ačiū visiems, kas savo komentarais arba pareklamavimais palaikė mane rašant Meškyną. O tiems, kurie skaitė - tikiuos patiko?

Taigi, šia džiugia nata ir atsisveikiju

čiau

Rodyk draugams

Tris metus prasinaudojau telekominiu internetu. Ir pagaliau - prieš porą savaičių galėjau atsisveikint. Baigės mano sutartis su jais.

Visus tris metus prasinaudojau planu “optimalus”, greitis - iki 1 Mb/s. Kaina - 49 lt internetas + 23 (atrodo) lt už telefoną, kuriuo nesinaudojau.

Dabar, nutraukęs sutartį su TEO, pasijungiau vietinio tiekėjo - “UkmNet” internetą. Galiu tik pasidžiaugt. Ir kaina malonesnė - 46 lt, ir greitis didesnis. Gerokai didesnis ;). Dabar atradau naują džiaugsmą - internetinę televiziją. Radau tokį mielą saitą - Rock Television, kuriame visas meškynas bendru nutarimu išsirinko “70`s rock” ir dabar džiugiai jo klauso :D. Zebras to daryt neleisdavo…

Ir beje- dar vienas dalykėlis, kuris man gerokai nepatinka telekomo politikoj. Kai žmogus nori pirkt jų paslaugas - jų darbuotojas atvažiuoja, atsiveža sutartį, viską pajungia, dar ir patikrina, ar tikrai veikia. Man tai atrodo visai teisingas elgesys.

Bet va, kai nori sutartį nutraukt - pas tave jau niekas nesiruošia važiuot. Važiuosi pas juos jau tu pats. Negerai, tik kad važiuot mano atveju tenka tolokai - Vilniun. Mat Ukmergėj TEO konsulato jau senai nebėr.

Tikimasi, kad žmogus patingės trenktis kažin kur, todėl ir toliau mokės už nebereikalingas paslaugas?

Taigi - čiau, TEO. Nebereikia mumi tavęs.

Rodyk draugams

Daugelis gal jau žino, gal kas dar ir ne.

Lapkričio 12 dieną „Utenos pramogų arenoje”, Vilniuje koncertuos garsieji rusų rokeriai - DDT.

Kompanija groja nuo 1980 metų, taigi, jiems jau beveik 30. Per tą laiką chebra padarė 20 studijinių albumų ir 4 koncertinius.

Mano subjektyvia nuomone - jie, priešingai nei daugelis atlikėjų, su laiku ne išsisemia, o tik gerėja. Iš jų diskografijos man klausomiausias yra 2005 metų albumas “Пропавший без вести”. Bet negalėčiau pasakyt, kad kiti yra kiek nors prastesni. Tiesiog šitam albume muzika labiausiai atitinka dabartinį mano skonį. O tekstai? Tekstai pas DDT visad buvo tik geri arba labai geri.

Ir labiausiai vežantis to albumo gabalas:

Man jis ilgą laiką buvo tas pats, kaip indėnams karo giesmė. Prieš kokį sunkų sprendimą, ar veiksmą, kurio nelabai norisi daryt, arba atrodo, kad nepajėgsiu, užtekdavo pabaubt kelis kartus su Ševčuku “А я ввязался в бой” ir atsirasdavo ryžto imtis veiksmo.

DDT darbas iš senesnio - 1996 metų albumo “Любовь”:

Ir dar vienas gabalas, šįkart ne jų kūrybos, o Piterio grupės - “Бригадный подряд” :

Patinka man taip atvirai ir aiškiai išsakoma pozicija…

Yra jų repertuare ir lyriškų kūrinių:

Mažai teko girdėt tokių jausmingų ir nuoširdžių dainų.

Būtų galima didžiulę paklodę apie DDT prirašyt, o ir klipų galima ne vieną dešimtį čia pridėt. Tačiau muzika yra labiau toks dalykas, kurį reikia klausyt, o ne skaityt apie ją. Todėl siūlau nepagailėt laiko ir biškučio pinigų, ir nusibelst į DDT koncertą. Pinigų beje, ne taip jau ir daug tereiks - nuo 70lt (jei norit geriausių vietų - ta prasme stovimų ir tiesiai prieš sceną) iki 130lt (jei jus tenkina sėdėjimas kažin kur salės gale).

O aš jau bilietą turiu, vadinas būsiu ten ir rėksiu su DDT (o gal ir su jumis?) “Мама, это - рок-н-ролл, рок - это я!!!” :

Buvau jų koncerte 2007 metais Vilniuje. Nuoširdžiai pasakysiu - man tai buvo visų metų didžiausias koncertas. Po jo dar kelis mėnesius mp3 grotuve tesisuko tik DDT. Bijau, kad ir šįkart bus tas pats

Rodyk draugams

Pirmiausia - vakar, spalio 15 dieną mūsų meškučiams Rokui ir Herkui sukakojo pusmetis. Kaip jiems (tiesą sakant - ir Meškutei su Lokiu) tai ganėtinai didelis laiko šmotas.

Ir štai kaip jie dabar atrodo:

O štai šitaip jie atrodė, kai jiems tebuvo dar tik dvi savaitės:

Abiejose fotkėse kairėj yra Herkus, dešinėj Rokas.

Turbūt įmanoma įžiūrėt skirtumą tarp abiejų nuotraukų, ane? ;D

Ir antras, irgi svarbus dalykas, paskutiniu metu ištikęs mūsų šeimyną:

Šios savaitės pirmadienį meškučiai buvo inicijuoti į lietuvius. Ta prasme - į tikrus lietuvius. Tai buvo pirma jų gyvenime diena, kai jie pradėjo valgyti bulves. Iki tol, visą pirmą savo gyvenimo pusmetį jie maitinosi tik Meškutės pienu.

Beje, kaip išvaizda, taip ir bulbių valgymo ypatumai pas juos skirtingi. Rokas valgo šiek tiek pažiaugčiodamas, bet labai tvarkingai. Beveik visa bulvių košė atsiduria jo burnoje, tik keli lašeliai aplink ją.

Tuo tarpu Herkus, nors valgo irgi noriai, bet su gerom manierom prie stalo neturi nieko bendro. Iš košės jis bando leisti burbulus, todėl pavalgius visas jo veidelis būna bulbiniuotas.

O kitą savaitę vyrai ragaus jau kokią kitą košelę. Dar tik nenusprendėm, kokią

Čiau

Rodyk draugams

Buvo toks pasiūlymas. Greičiau turbūt būtų galima jį pavadint “šauksmu tyruose” :). Nes į tą pasiūlymą bloge neatsiliepė nei vienas. Tačiau susitikimas vis tiek įvyko.

Laiškais suderinom tą reikalą su Benamiu. Randez-vous įvyko Baltuose Drambliuose. Pasėdėjom, pagurkšnojom (kas alaus, kas arbatos), paplepėjom. Turiu pripažint - nelabai įsivaizdavau, kaip tas Benamis atrodo realybėj. Dabar jau žinau. Tai dar gan jaunas malonus žmogus ir geras pašnekovas, turintis minčių. Žodžiu - pasisėdėjimas buvo vykęs. Na - bent man taip atrodo ;).

Deja, vakarą ruošiaus praleist koncerte Auloj. Tą vakarą grojo lenkų kompanija “Night Comes”. Programa - “The Doors Project”. Iš pavadinimo manau suprantat, kad tokio renginio tiesiog negalėjau praleist. Gimiau, deja, gerais dvidešimčia metų per vėlai ir ne toj šaly, kad paklausyt Dorsus gyvai.

Likau nusivylęs. Supratau, kad ateity į visokius “”project” arba “tribute” + grupės pavadinimas” renginius tikrai nebesiveršiu. Negaliu pasakyt nei vieno blogo žodžio apie muzikantus. Atgrojo chebra tikrai gan gerai. Visa bėda - “Morisonas” Marek Brzeziński. Balsas jo net labai panašus į tikrą Morisono balsą. Bet pats dainavimas… Jausmas - lyg klausytum tikro Morisono. Tokio, koks jis yra dabar - senai miręs ir palaidotas. Jokio jausmo. Atrodo, lyg tas Marek būtų tiesiog pasamdytas, kaip koks vestuvinis muzikantas, kad atidirbtų programą. O pačiam nei kiek nerūpi, ką jam ten reikia dainuot, ir kaip.

Keletą kartų pagalvojau, jog geriau jau ta kompanija būtų be vokalisto. Tikrai geriau būtų susiklausę.

Taigi - tiesiog gaila išleistų 20 lt bilietui. Geriau būčiau likęs vakarot Drambliuose. Pavėluotai sužinojau, kad ten tą vakarą koncertavo Umka. Gaila, kad nebuvau ten…

Rodyk draugams

Kitą šeštadienį, rugsėjo 26 dieną, ruošiuosi būt Vilniuj.

Gal kas nors iš mane skaitančių blogerių norėtų pasisėdėt kokiam kabake, papliurpt apie bet ką ir žinoma pagurkšnot ką nors bepliurpiant? A, jo, ir susipažint su manim ir gal būt kitais (jei tik išvis atsiras norinčių ;)).

Taigis, jei pas ką būtų pozityvus požiūris į tokią akciją - rašykit komentaruose. Ten ir tartumėmės.

P.S. Gerai būtų šią akciją įvykdyt dienos metu. Vakare, nuo pusės septynių yra kitų planų ;).

Rodyk draugams

Paskutiniu metu mažai skaitau naujienas. Kažkaip nebeįdomu pasidarė. Ir berods nieko nepralošiu. Nes dabar, įsijungus kokį delfi, ar kitą portalą, pastebėjau, kad akys tik prabėga per antraštes, tik retkarčiais teužkliūdamos už kokio įdomesnio pavadinimo. Net ir nežinau, kodėl taip. Ar sumažėjo dominančių temų, ar tiesiog giliai dzin pasidarė, kas mūsų “valstybėj” vyksta? Nežinau…

Tad ir užmečiau naujienų skaitymą. Permetu akimis readeryje tik naujus blogerių įrašus. Ir tiesą sakant, man kažkodėl įdomiau jų pamąstymai apie vieną, ar kitą dalyką, nei naujienos apie kokius naujus zakonus, kuriais siekiama dar stipriau suveržt diržus ant mūsų.

Na, bet aš ne apie tai.

O šiandien diena, kai formaliai jau prasidėjo ruduo, o tai reiškia, kad baigėsi vasara. Tuo pačiu tai girtų vaikų diena, dar vadinama “Mokslo ir žinių diena”. Taip pat - tai diena, kai `93 metais iš šitos šalies išėjo paskutiniai SA daliniai. Be to - Libijos (gražus pavadinimas, ne?) Revoliucijos diena, Uzbekistano nepriklausomybės diena (įdomu, jie tikrai nepriklausomi, ar kaip mes?), bei Slovakijos konstitucijos diena. Dar - diena, kai maximoj kitapus gatvės negalima nusipirkt ko nors išgert. Gal ir veikia tas draudimas vaikus. Gal tikrai iš 10 girtų pernai vaikų, šiemet prisisiurbė tik kokie 7? Nežinau. Bet suaugusius, bent jau tuos nesubrendusius (tarp kurių ir aš) tas draudimas veikia greičiau priešingai. Įkalt noris labiau negu įprastai. O kadangi nusipirkt parduotuvėj už normalią kainą nėr galimybės, tai tenka vartot jau užsigulėjusią spintelėj “Becherovka”. Kad bent jau skani būtų, sabaka…

Bet šiaip aš ir ne apie tai.

Kaip minėjau aukščiau, mažai beskaitau naujienų portalus. Bet šįkart, atsidarius delfį, akis užkliuvo už šio rašinio. Nežinau, kaip ten dėl knygos “Vyno dieta”, apie kurią kalbama tame straipsnyje, bet tai ką ten sako taip vadinamas vaikų “psichologas” L. Slušnys, man atrodo absoliutus briedas. Mano supratimu, jis kalba apie tokias knygas, kaip Irvine Welsh “Traukinių žymėjimą”, arba ką tik išleistą William S. Burroughs “Narkašą”. Gal tas Slušnys tiesiog vienas dundukų, aklai sekančių “nepilnamečių apsaugos” įstatymu. O gal jis vienas iš tų aktyvių maniakų, kaip gražulis?. Ką žinosi. Bet siūlymas cenzūruot, arba draust knygas? Nesąmonė kažkokia. Bet turbūt įmanoma pas mus. Kaip ir pas amerikosus su Henry Miller knyga “Vėžio atogrąža” (Tropic of Cancer). Ši knyga buvo išleista Prancūzijoj 1934 metais, tačiau užatlantiniai puritonai buvo ją uždraudę iki pat 1961 metų. Beje - rekomenduoju paskaityt, tikrai geras romanas. Tik va, kodėl jis buvo draudžiamas - man, senam degradui, nelabai suprantama.

Bet aš ir ne apie tai.

Šiaip, šiandien, bešvenčiant rugsėjo 1ają, kilo klausimas - kas yra popsas ir kas nėr. Iš tos temos man išsivartė dar ir tokia potemė. Taigi - ar visas rokas yra ne popsas? Ogi ir ne visas. Nepakanka vien gitarinės muzikos, kad tai būtų galima vadint roku. Juk kas yra tas tikrasis rokas? Visų pirma - tai muzikos ir teksto derinys, sujungiantis žmones, kviečiantis juos į kovą prieš DDN (terminas pasiskolintas iš mano manymu genialiausio Lietuvos rašytojo - Ričardo Gavelio, reiškiantis - didžioji dievo neteisybė). Tai muzika, kviečianti griauti visokias nusistovėjusias normas, neleidžiančias mums gyventi laisvai. Tai Laisvės muzika.

To tikrojo roko didvyrių vardus mes beveik visi dar prisimenam. Tai - visų pirma The Doors, ДДТ, kažkada - Antis. Yra (arba buvo) ir daugybė kitų, bet juos visus išvardint reiktų gan didelės paklodės,tad ir suminėjau tik tuos savo labiausius kumirus. Bet juk yra ir sočiai popsovo “roko”, kur rasim gitaras, bet nebus to Laisvės šauksmo. Tik dailiai sukaltas tuščias tekstas ir tvarkingai atgrota muzikėlė. Tai ar tai rokas, ar popsas, roko stiliuj?

Aišku, dabar ir laikas toks, kad liaudžiai nerūpi jokia Laisvė. Didžioji liaudies dalis net ir nežino, kas tai išvis per daiktas. O ir kam? Juk yra ir svarbesnių dalykų, kuriuos išsišokęs iš rikiuotės gali prarast. Tai ir lizinginė troba, už kurią jau trečius moki paskolą bankui, ir darbas, kuris leidžia išgyvent. Kad ir ne žmogiškai, bet bent jau kaip žmonės… Šitoj šaly nėra vietos revoliucijai…

Bet vėlgi - aš ne apie tai.

Tai apie ką aš čia? Ogi apie nieką. Tiesiog pamąstymai, Becherovką gurkšnojant. Beje - keista: Kažkodėl rašytojų,muzikantų pavardės, kūrinių pavadinimai man tiesiog savaime rašosi iš didžiosios raidės. Tuo tarpu - gražulis, tomkus, lrs ir panašūs - tik iš mažosios. Tiesiog kažkoks piktybinis lietuvių kalbos taisyklių pažeidinėjimas, ar ne?

čiau

Rodyk draugams

Kažkada buvau, pamenu, laisvas paukštis. Tranzu, dviračiu, kartais traukiniais, o kartais ir pėsčiom basčiaus po Europą, grojau jos miestų gatvėse. Ir nebuvo ant mano galvos jokio viršinyko.

Ir atėjo diena, kai pavargau aš nuo tokio gyvenimo. Ir grįžau namo, Tėvynėn. Ir nusprendžiau gyvent joje sėsliai. Ir atėjo niūri diena, kai iš Europos parsivežtoms babkėms atėjo galas. Ir teko man darbą susirast.

Ir taip atsirado pirmas mano bosas.

(Bet tai dar nieko. Tas bosas tik darbe bosas. Šiaip gyvenime jis visai fainas žmogus, su kuriuo galima būtų laisvalaikiu ir alaus išgert, ir apie gyvenimą pakalbėt. Bėda tik, kad dabar to laisvalaikio praktiškai nebėr.)

Ir taip praėjo treji (atrodo) metai, ir gimė Lokiui ir Meškutei du maži meškučiai.

Ir taip atsirado mano gyvenime dar du bosai. O jau su jais nei alaus išgersi, nei apie girtus nuotykius papliurpsi (bent kol kas). Ir šiaip jau jie tokie nelabai sukalbami. Ir griežti baisiai.

Kad žinotumėt koks šitų dviejų mažų bosiukų vadovavimas, parodysiu jums vieną jų - Roką - einantį savo pareigas. O tos pareigos tokios:

Kai pasidaro nuobodu (o taip yra beveik visad, kai Jis nemiega), Jis pamąsto, paniurzgia ir garsiu riksmu liepia savo pavaldiniui (man) tučtuojau prisistatyt.

Tada nutaiso tokią daugmaž draugišką mordą ir duoda nurodymą Jį sūpuot, šnekint, nešiot ir dar visaip kitaip linksmint.

Kai po kurio laiko pavargęs sumąstau, kad jau atėjo laikas perekūrui, fiziomordija pasidaro maždaug “tu ką, bachūrs, gal tau dirbt pas mane nusibodo???”

O jei pamėginu nešt kokį briedą, a la “aš irgi juk žmogus, turiu teisę į poilsį”, Jis nuoširdžiai nustebęs pareiškia: “gal tu jau visai suorganėjai, kokios dar teisės?”

Ir jei aš pakankamai ilgai ir kruopščiai, beigi be atsikalbinėjimų vykdau savo darbą, Jis teikiasi maloningai nusišypsot.

O kartais (jei man labai pasiseka), išvargintas sunkios vadovaujamo darbo naštos, Jis tiesiog užmiega savo direktoriškoj kėdėj.

Štai taip dabar Lokys ir gyvena.

Įdėsiu kada ir savo kito boso - Herkaus nuotraukų.

O jei kam įdomu - štai šito boso techniniai duomenys:

Eksploatacijos laikas - 4,5 mėnesio.

Ilgis - 69 cm.

Plotis - patys matot

Masė - 8 kg.

Čiau

Rodyk draugams

Paburbėsiu šikart apie vegetarinį terorizmą. Kodėl taip vadinu? Ogi todėl, kad kai kuriuose iš vegetarų tokį matau.

Ir tai, ką ruošiuos išburbuliuot, nėra nukreipta prieš visus, kurie nevalgo mėsiško maisto. Tik prieš tuos, kurie ne tik patys puola žegnotis, pamatę dešros šmotą, bet dar ir tave suės gyvą ir su visais šūdais. Už tai, kad tu tą dešrą grauži.

Anot vieno mano seno chebranto - jie nevalgo mėsos. Jie valgo žmones.

Ir aš jį puikiai suprantu. Jam teko “laimė” pagyvent skvote su vegetarais. Su tais - teroristiniais. Man, beje, su tokiais teko tik bendraut. Laimei - ne gyvent. Tačiau ir kelių tokių pabendravimų pakanka, kad visam laikui įpiešt juos į netoleruotinų fanatikų sąrašą. Taip, aš jų netoleruoju, nes jie netoleruoja manęs.

O štai to vegetarinio terorizmo “light” versija:

Situacija tokia: Tu ir tie, su kuriais gyveni - mėsėdžiai. Ir susiruošė pas jus svečiuosna vegetariškai nusiteikęs pilietis. Kokį maistą gaminsit vaišėms? Bent dalis maisto juk bus vegetariško, nes tas pilietis/ė - tavo svečias, o nukraut stalą tik mėsiškom zakuskėm - reiškia palikti savo svečią dietinei mirčiai. O ir šiaip - nei šis, nei tas. Tiesiog nepagarba.

Bet, jei situacija priešinga, ta prasme - pasisvečiuot pas bičiulį/ę - vegetarą susiruošėt jūs? Jei jis/ji iš tų teroristų - būkit pasiruošę tam, kad užkandžiausit kokiom jūros dumblių salotom (klaikiai nekenčiu šito patiekalo), ar dar kuo, ko jūs gal būt negalit pakęst. Bet jokios nors kiek mėsiškos alternatyvos galit nelaukt. Jei tas bičiulis vegetaras tik “light” teroristas - galit dar sulakstyt parduotuvėn ir patys parsinešt to, ko norėtus. Bet jei jis iš ekstremistų veislės - geriau jau nerizikuokit. Tada jau patys tapsit zakuske ;).Tai kur šitoj situacijoj pagarba svečiui?

Zyziu ne dėl to, kad negalėčiau pakęst nei vieno pavalgymo, kuriame nedalyvauja mėsgaliai. Mane tiesiog biesina tas požiūrio primetimas.

Aš jiems neaiškinu, kad reikia valgyt mėsą, bet nenoriu ir kad jie man aiškintų, kad jos valgyt negalima.

Ir beje - aš nesu priešas pačiam vegetarizmui. Nu bet blyn, sutikim, kad kiekvieno asmeninis skrandžio reikalas, ką valgyt ir ko ne.

Čiau.

Rodyk draugams

Taip jau gaunas, kad penktadienį ruošiuos Vilniun. Reikia kažkiek papijokaut, kol šeimynos nėr ;).

Ir taip - klausimas: Gal kas žino kokį kabaką Vilniuje, kur penktadienį kas nors grotų? Tik gyvai, ir tik gitariškai, kad Lokys galėtų pasirokenrolint.

Būkit tokie geri, patarkit ką nors, please…

Rodyk draugams